BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Turbūt ilgokai buvau pamiršusi šį blog’ą. Galvojau keletą kartų parašyti per paskaitų sesiją. Tik, kad tinginys kaip ir visuomet “ima valdžią”.

Taip keista būti studente. Naujas pastatas, nauji žmonės. Visi jie draugiški (na, tiesa sakant, iš tų dviejų šimtų naujų veidų tik viena mergina žino faktą, kad aš vieniša mama…) Noriu pasidžiaugti tuo bendravimu be išankstinės nuostatos. Nors ir vėl turiu būti tuo kuo visiškai neesu. Instinktyviai bandau apsimesti vaiku, kad niekam net nekiltų noras pagalvoti, jog pati jau vaikų turiu. Kodėl vis dar to gėdijuosi..?

Kada nors vėliau teks pereiti psichologinį testą dėl darbo, o tėtis vis dar abejoja mano sugebėjimu uždaryti savyje pesimizmą. Na žinoma, jeigu, kaip jis teigia, psichologė bus gera, tai pakankamai lengvai pamatys, kad aš vis dar retkarčiais paanalizuoju savižudybės būdus ir gerą pusmetį gyvenau  gilioje depresijoje negalėdama išsipasakoti niekam iš baimės… Bet jeigu niekas anksčiau nepastebėjo mano nuotaikų kaitos, tai netikiu, jog ir dabar atsitiks stebuklas. Juk metai gyvenu ne savo gyvenimą su šimtu kaukių, kad tik įtikčiau kiekvienam. Atsibodo jau man, sakyčiau…

Šiąnakt sapnavau Jį. Kaip mama sako biologinį. Matyt, per dažnai įsivaizduoju jį atsiprašant manęs. Žinau, kad jis dabar keblioje situacijoje. Galbūt net blogesnėje negu mano. Neabejoju, kad jį lengvai galėtų pasmerkti mergina, ne dėl to, kad jis turi vaiką, bet dėl to, kad juo išvis nesirūpina. Na neskaitau fakto, kad jis gyvena laisvą gyvenimą, dirba, daro ką nori, kada nori.  O aš dar turiu kažką pasiekti. Jau turiu galvoti už du. Mokytis, dirbti, auginti vaiką be tėtės. Juk ne aš viena tokia, tai kam čia viską sureikšminu…

***

Mažyliui jau aštuoni mėnesiai. Jau sėdi… Atrodo, kad kiekvieną dieną jis keičiasi. Vis kažkas naujo. Su juo kartu keičiuosi ir aš. Tik jis tai daro šuoliais, o aš milimetrais. Reikia dar laiko.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Vienas buitinis klausimas: kaip galima atsisakyti nuolatinio 5lt nuskaitymo kas mėnesį?

Iš anksto ačiū už atsakymus…

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Viena gražiausių lietuviškų dainų. Apie jūrą. Kurią lankydavau nuo mažens. Bet šiemet teko tik pažiūrėti nuotraukas…

Vėjas, šiltas vėjas per marias
Neša tavo tylų balsą į mane
Mano mintys - lengvos burės migloje
Akmeninis laivas grįžta pas tave

Auksinė vasaros pilis,
Čia saulę paslepia naktis…

Jūra, tavo kraujas manyje
Ir gyvent tarp vėjų man skirta dalia.
Balsą, tavo balsą vėl girdžiu -
Jis stipresnis man už tūkstančius balsų

Vėl slepia saulę naktis…
Mes skubam pas tave,
Verkia lietūs kelyje,
Beldžiasi į širdis viltis…

Skamba muzika, kurią sudėjau tau
Iš nakties ir dienos.
Mano jūra, pas tave ir vėl grįžau
Ir dainom dalinuos.

Mes skubam pas tave,
Verkia lietūs kelyje,
Beldžiasi į širdis viltis…

Skamba muzika, kurią sudėjau tau
Iš nakties ir dienos.
Mano jūra, pas tave ir vėl grįžau
Ir dainom dalinuos.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 4 »

Va tik dabar pajaučiau posakio “Vaikai auga labai greitai” galią. Praėjo lygiai 6 mėnesiai nuo kovo 4tos dienos, kai pasaulis pasitiko mažylį. Iš tikrųjų, praktiškai visos artimųjų prognozės pasitvirtino. Mažiukas auga, šypsosi. Vakar burbuliuodamas netyčia sudėliojo žodį “mamama”. Ir kaip tokio klecko nemylėti. Įsivaizduoju, kokias nuostabias akimirkas praranda vaiko biologinis… O mes jomis visi kartu džiaugiamės. Atrodo, ir mano tėtė, nelabai anksčiau sugebėjęs rodyti jausmus, dabar iš naujo to mokosi :] Nusileido iki 6ių mėnesių lygio ir kartu su mažiuku žiūri į knygeles, pasiguldo ant pilvo ir šnekina. Praktiškai mano vaikas man kartu yra ir mano mažasis broliukas, nes mano tėvai jį myli ne ką mažiau negu aš.

Jau pradedam mąstyti apie krikštynas. Vos sugebėjom per pusę metų rasti krikštų tėvelį. Bet radom. Jais bus , kaip nuo gimimo buvo nuspręsta, mano sesė ir, tik dabar rastas, mano pusbrolis. Nors kaip tėtė juokais sakė: “Kam jį krikštyti? Užaugęs pats pasirinks savo religiją: emo, banglas, gotas ar vėl koks”… Bet reikia atiduoti duoklę savo močiutėms, kurios ir dabar dar tystų į bažnyčią per visus įmanomus atlaidus.

***

Pasikeičiau visapusiškai. Tiek charakteriu, tiek išvaizda. Aišku, nesugebėjau išlaikyti numestų kilogramų. Čia jau amžina bėda… Bet savo plaukus, kurie siekė vidurį nugaros, nukirpau trumpiau negu iki pečių. Paskutinį kartą tokiais trumpais plaukais buvau berods pirmoje klasėje. Nenuostabu, kad manęs nebe atpažįsta. Perdeginau savo nervus, pasidariau šaltakraujiška. Išskyrus dėl to, kas liečia vaikus ir santykius su jais. Kai kas išeina į naudą, bet va, atsiradęs nežmoniškas išsiblaškymas nieko gero neduoda. Pamirštu praktiškai viską, ko neužsirašau. Ir dažniausiai tai būna svarbūs dalykai. Tikra varna.

Taip keista, kad nieko nereikia daryti, kai kiti kalba apie sunkėjančias paskaitas, studentiško gyvenimo malonumus ir trūkumus, aš vis dar sėdžiu namie, keliuosi (praktiškai) kada noriu, darau (praktiškai) ką noriu. Nereikėjo rūpintis gėlėmis, tvarkaraščiais ir pnš. Net neįdomu…

Rodyk draugams

Comments Komentavo 4 »

Viskas, atsiimu visu blogus žodžius apie moteris vairuotojas. Nes pati esu pirmo lygio lama. Lygiai prieš valandą buvau pirmą kartą gyvenime sustabdyta ir gavau pirmąją baudą už kelio ženklo nepaisymą. Beja, buvimas jauna mama šįkart padėjo. Negavau max baudos. “Tik” 50 lt. Sėdėjau jų mašinoje visa raudona, o aplinkiniai tik žiūrėjo gailesčio pilnomis akimis… Vienu momentu net ir juokas buvo paėmęs, tik kai grįžau namo ir teko tėvams pasakyti, tada jau nesusilaikiau :D Paverkiau taip bobiškai. Taip sakant atbaudė.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »